Kaip ir daugelis kitų turiu didelė baimę ligoms. Ypač vaikų. Iš didelės baimės, pati būdama mama, net bijodavau pagalvoti ,,kas būtų jeigu būtų“. Iš didelės baimės vengdavau tikrų istorijų, o ką jau kalbėti apie savanorišką norą nueiti apkabinti mamas, kurios jau yra didžiausioje jų vaikų gyvenimo kovoje. Bet vieną dieną savanoriškai pasisiūliau atvykti pas MAMŲ UNIJĄ į svečius. Nes supratau, kad aš neturiu teisės būti silpnesnė už moteris, kurios kiekvieną dieną gyvena su nematoma disciplina nepalūžti. 

Supratau, jog man neužtenka tyliai pervesti pinigų ir ieškoti pasiteisinimų kodėl negaliu duoti moterims gyvų apkabinimų. Bijoti legalu, tačiau leisti baimei sustoti stengtis dėl kitų – man nėra gražu. MAMŲ UNIJOS įkūrėjos buvo atviros – kovoje mes per mažai kalbame apie mamas. Ir nors ir pirmą kartą savanoriškai atvykusi pas mamas tiesiai į kliniką su knygelėmis disciplina ir dėže CLM kosmetikos jaučiausi beveik kvailai, vos po kelių minučių pamačiusi mamų ir vaikų akis supratau, kad elgiuosi teisingai. 

Priminti mamoms, kad rūpintis savimi džiausioje kovoje nėra nuodėmė – turi būti mūsų pareiga. Joms tai yra dar vienas būdas išlikti stipriom ir iki pergalės keliauti su mūsų visų buvimu šalia.